FORTEPIJONAS – visų instrumentų karalius. Jis pasižymi unikalumu, universalumu ir didelėmis raiškos galimybėmis. Fortepijoną nuolat regime scenoje: soliniuose, kamerinės bei simfoninės muzikos koncertuose. Viduramžiais Europoje buvo išpopuliarėję šio instrumento pirmtakai- klavikordai, klavesinai. Tačiau jie turėjo ribotas garsines savybes. Klavesinas skambėjo stipriai, skardžiai, monotoniškai, o klavikordo skambesys buvo išraiškingas, bet tylus, todėl jį užgoždavo kiti instrumentai ar dainininkai. Taip palaipsniui atsirado poreikis naujam, jautresniam klavišiniam instrumentui, kuriuo būtų galima atlikti sudėtingesnius, labiau išplėtotus to meto kompozitorių kūrinius.
XVIII a. Italijos muzikos instrumentų meistras Bartolomėjas Kristoforas sukonstravo naujovišką platesnių galimybių instrumentą, kuris vėliau buvo pavadintas fortepijonu. Laikui bėgant tobulinamas įvairių šalių meistrų jis įgavo dabartinio instrumento vaizdą ir skambėjimą. Taip pasaulis išvydo instrumentą, kurio dėka koncertų salėse suskambo žymių kompozitorių ir atlikėjų atliekama muzika, jaudinanti klausytojus ir šiandien.
Mokytojai
-
- Aušra Banaitienė
-
- Aldona Didžiulytė
-
- Danguolė Gopanienė
-
- Violeta Jucevičienė
-
- Daina Kripavičienė
-
- Ayda Kugevičienė
-
- Skaidrė Maldonienė
-
- Asta Matonienė
-
- Sigutė Mikalauskaitė-Garšanovė
-
- Agnė Rekuvienė