Taikos pr. 51, Kaunas, LT-50428
8 37 332692, 8 37 332572
vyturiovm@vyturys.kaunas.lm.lt

Mokinių laiškai gimnazijai jubiliejaus proga

Mokinių laiškai gimnazijai jubiliejaus proga

Penktadienis. Mokyklos gimtadienis. 50 metų. Tai daug ar mažai? Kaip pažiūrėsi. Čia kaip su tuo vandens lašu. Trokštančiam – išgelbės gyvybę. O lašas jūroje? (Betgi kiekvienas lašas svarbus – be jo ir jūra seklesnė būtų.)
Pirma pamoka. Mokiniai palinksta prie popieriaus lapo. Lyg akistata su prabėgusia dar labai trumpa gyvenimo atkarpėle. Kas pokštauja, kas susikaupęs lyg per maldą. Iš širdies gelmių, iš sąžinės kampelių. Pokalbis su Mokykla.
Vaiko ranka rašė LAIŠKĄ MOKYKLAI.
Vienas iš tūkstančio:

Pirmas dalykas, kurį iš manęs pačiupai, buvo vaikiškas smalsumas. Ir vis tiek į Tave žiūrėjau kaip į žaidimų aikštelę. Vaikiškai. Paprastai. Bet Tu, tikriausiai, kleptomanė. Net nepastebėjau, kaip likau be skatiko kišenėje. Tačiau Tavo pareiga buvo man tuos skatikus pamažu grąžinti, argi ne? Tą patį smalsumą, neribojamą kūrybiškumą, drąsą, motyvaciją. Kartu man kišenes prikimšai trigonometrijos formulių, iššvaistyto laiko, stumdynių koridoriuose ir niekam nereikalingų baimių. Deja.

Turtas, kurį man davei, buvo draugai. Pametėjai žmonių, kurie, būdami Tavo dalimi, mane išmokė daugiau nė bet kokia knyga. Kalbu apie jų žmogiškumą. Tie, dėl kurių vėl išdrįsdavau nusileisti čiuožykla ar pažaisti slėpynių, pamiršti grįžus paruošti namų darbus ar pasimokyti kontroliniam darbui, pajusti kartų dvejeto skonį ir trumpam iš žaidimų aikštelės pabėgus prisidegti pirmą maištininko cigaretę. Arba, atvirkščiai, ant susiglamžiusio popiergalio keverzoti draugui nesuprantamas matematikos formules ir bandyti nesijuokti iš jo nenuovokumo, bet, svarbiausia – mokyti ir mokytis pačiam.

Jei atvirai, man Tu virtai pasiteisinimu daryti viena ar kita. Rečiau – kažko nedaryti. Savotiška saugia erdve. Kai nesinori namo, pas man „pametėtuosius“ ir apsistojusius mano gyvenime, ar bet kur kitur. Kai paprasčiausiai nežinau, kur eiti. „Atsiprašau, gal galiu n-tojo kabineto raktą?“ – tapdavo mano SOS signalu, smuikas ar blonknotas – gelbėjimosi ratu. O kartais – visiškai kitaip. Kai žinodavau, norėdavau, turėdavau, kur eiti, bet negalėdavau: „Mam, šiandien pamokos baigsis vėliau“.

Knyga po knygos, sąsiuvinis po sąsiuvinio mane pratino prie minties kiekvienais metais pasirūpinti nauju tušinuku, apsišarvuoti kantrybe, ir augino mane kaip vaiką, vėliau paauglę, ir, galiausiai, kaip asmenybę. Laiminga tuometine savo padėtimi ar ne, pareigingai ėjau į tą žaidimų aikštelę, ir, jei nebėgiojau – galėjau bent pasisupti ar pasėdėti ant suoliuko, pažiūrėti, kaip kiti vaikai žaidžia, ir bandyti suprasti kodėl. Ne tik kodėl, bet ir kaip, pagal kokias taisykles, po kuriomis, jų net neskaičiusi, pasirašiau. Juk tikėjau ir pasitikėjau. Turbūt tamsiausiomis dienomis stebėdama mokytojus, gaudančius padūkusius vaikus ir sodinančius atgal į suolą, supratau, jog jie galėtų žaisti gaudynių ir toliau, jei mokėtų gyventi nebėgiodami.

Paskutiniuosius metus žengdama smėlėtu šios žaidimų aikštelės grindiniu po truputį bandau suvirškinti mintį, jog tuoj turėsiu ją palikti. Jog už jos ribų laukia žaidimas, kurio žaidėjai tikisi iš manęs tobulai suloštos partijos – pagal taisykles, nesukčiaujant, nebraižant žaidimų lentos įpykus ja stumiant metalinę žaidimo figūrėlę, mokantis iš savo klaidų ir už jas mokant – ir be žmogaus, Mokytojo, kuris, kai per daug įšėlsiu, pasodins mane atgal į suolą ir po nosimi padės taisyklių lapą.

Tu man – žaidimų aikštelė, ant kurios sūpynių pamatyti gyvenimą ir likusį platų pasaulį galiu tik įsisupusi lig debesų. Ir nors sūpynes jau stebėsiu tik iš šono, žinau, kad gyvenimas vis vien neleis pamiršti to svaigulio.

Tavo Emilija

Lietuvių kalbos mokytoja Roma Rusteikienė